Vadovaujantis Darbo kodekso 112–113 str., darbuotojas turi dirbti pagal darbo sutartyje sulygtą darbo laiko normą ir režimą. VDI atkreipia dėmesį, kad darbo laiko norma nustato, kiek valandų darbuotojas privalo dirbti per apskaitinį laikotarpį, pvz., savaitę, o darbo laiko režimas lemia, kaip šios valandos paskirstomos per darbo dieną, darbo savaitę, kalendorinį mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį. Darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys, atsižvelgdamas į darbuotojo (-ų) darbo laiko ypatumus, darbo specifiką ir Darbo kodekso nuostatas.

Darbdavys gali nustatyti vieną iš šių darbo laiko režimo rūšių: nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių; suminę darbo laiko apskaitą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį; lankstų darbo grafiką, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po šių valandų; suskaidytos darbo dienos laiko režimą, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė; individualų darbo laiko režimą. Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė pažymi, kad dirbant bet kuriuo iš Darbo kodekse nurodytų darbo laiko režimų, negali būti pažeidžiami maksimaliojo darbo laiko (su viršvalandžiais per dieną galima dirbti ne ilgiau kaip 12 val., o per savaitę – vidutiniškai 48 val.) ir minimaliojo poilsio laiko (kasdienio nepertraukiamo poilsio trukmė tarp darbo dienų ar pamainų negali būti trumpesnė kaip 11 val. iš eilės, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui privalo būti suteiktas bent 35 val. nepertraukiamas poilsis) trukmės reikalavimai.

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Nekintantis darbo laiko režimas

Jeigu darbo dienos (pamainos) trukmė ir darbo dienų per savaitę skaičius nekinta ir darbo laiko norma įvykdoma per savaitę, pvz., dirbant nuo pirmadienio iki penktadienio po 8 val., darbdavys, akcentuoja Darbo teisės skyriaus vedėja, gali nustatyti nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimo rūšį. Jeigu darbuotojas dirba nekintančios darbo laiko trukmės režimu, darbo grafikų sudarymas nėra privalomas, tačiau darbo laiko norma turi būti nustatyta darbo sutartyje, o darbo laiko režimas bei darbo dienos pradžia ir pabaiga turi būti nurodyta darbo sutartyje arba įmonės, įstaigos ar organizacijos vidaus teisės aktuose.

Suminė darbo laiko apskaita

Jeigu darbo dienos (pamainos) trukmė ir (arba) darbo dienų per savaitę skaičius kinta ir darbuotojo darbo laiko režimas viršija įprastą darbo laiko trukmę (pvz., darbuotojas per savaitę dirba ilgiau kaip 40 val.), darbdavys, anot I. Piličiauskaitės-Dulkės, įvykdęs informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgęs į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę, gali nustatyti suminės darbo laiko apskaitos režimą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį (pvz., tris mėnesius). Tiesa, įvedus suminę darbo laiko apskaitą, darbuotojas maksimaliai gali dirbti iki 52 val. per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, tačiau vidutinis darbo laikas per šį laikotarpį, įskaitant viršvalandžius, negali viršyti 48 val., o kai viršvalandžių nėra, darbo laikas turi atitikti darbuotojui darbo sutartyje nustatytą darbo laiko normą, t. y. 40 val. per savaitę (išskyrus atvejus, kai darbuotojas dirba pagal sutrumpintą darbo laiko normą arba susitaria dėl ne viso darbo laiko). Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, darbuotojas dirba darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku.

Kas yra darbo grafikas? Anot Darbo teisės skyriaus vedėjos, darbo (pamainų) grafiko sąvoka suprantama kaip numatomas kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdienio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga. Svarbu pastebėti, kad darbo (pamainų) grafikai sudaromi savaitei, mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui, juose nurodoma, kiek valandų, kokioje pamainoje ir kokią dieną darbuotojas dirbs (darbo dienos pradžia ir darbo dienos pabaiga). Darbdavys, taikydamas suminę darbo laiko apskaitą, privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį. Taigi, taikant suminę darbo laiko apskaitą, sako vyriausioji darbo inspektorė, darbo dienos ar darbo savaitės laikas gali viršyti darbuotojui nustatytą darbo laiko normą arba būti trumpesnis, bet šie laiko normos viršijimai ar trūkumai turi būti išlyginti per visą apskaitinį laikotarpį.

„Tai reiškia, kad darbuotojui, kuris dirba suminės darbo laiko apskaitos režimu, nėra draudžiama dirbti ir 52 val. per savaitę, nors darbo sutartyje sulygta, pvz., dėl 40 val. savaitės darbo laiko normos, tačiau svarbu akcentuoti, kad per apskaitinį laikotarpį šis darbo laikas privalėtų būti išlygintas taip, kad kartu su viršvalandžiais vidutiniškai būtų dirbama ne ilgiau kaip 48 val. per savaitę, o kai viršvalandžių nėra – nebūtų viršijama darbo sutartyje sulygta darbo laiko norma, – sako I. Piličiauskaitė-Dulkė. – Svarbu paminėti ir tai, kad viršvalandžiai ir neišdirbtas laikas vertinami būtent apskaitinio laikotarpio pabaigoje, atsižvelgiant į bendrą apskaitinio laikotarpio darbo laiko normą, kuri apskaičiuojama padauginus 40 val. iš apskaitiniam laikotarpiui tenkančių kalendorinių savaičių skaičiaus, tačiau šiuo atveju svarbu paminėti, kad dauginame iš 40 val. tuo atveju, kai sutarta dėl viso darbo laiko ir nėra dirbama pagal sutrumpintą darbo laiko normą.“

Be to, Darbo teisės skyriaus vedėja pastebi, kad darbdavys privalo suteikti darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, per suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį tiek darbo valandų, kiek yra sulygta darbo sutartyje. Primintina ir tai, kad esant galimybei darbdavys darbuotojui gali nustatyti ir lankstų darbo grafiką, suskaidytos darbo dienos laiko režimą ar individualų darbo laiko režimą, tačiau jie negali pažeisti Darbo kodekso 114 str. įtvirtintų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų.

Lankstus darbo grafikas

Nustačius lankstų darbo grafiką visoms ar tik kelioms darbo savaitės dienoms, darbo dienos (pamainos) pradžią ir (arba) pabaigą nustato pats darbuotojas, laikydamasis Darbo kodekso 116 str. 2 d. nurodytų taisyklių, t. y. darbdavys nustato fiksuotas darbo dienos (pamainos) valandas, kuriomis darbuotojas privalo dirbti darbovietėje. Anot I. Piličiauskaitės-Dulkės, keisti šį darbo laiką galima įspėjus darbuotoją ne vėliau kaip prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Tiesa, nefiksuotos darbo dienos (pamainos) valandos dirbamos darbuotojo pasirinkimu prieš ir (arba) po fiksuotų darbo dienos (pamainos) valandų. „Patogu ir tai, – pabrėžia Darbo teisės skyriaus vedėja, – kad su darbdavio sutikimu neišdirbtos nefiksuotos darbo dienos (pamainos) valandos gali būti perkeltos į kitą darbo dieną, nepažeidžiant maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų.“

Lankstus darbo grafikas, pasak I. Piličiauskaitės-Dulkės, paprastai itin patogus darbuotojui, mat leidžia darbą organizuoti taip, kad jam nebūtų nustatyta konkreti darbo pradžia ir pabaiga – šiuo atveju nustatomas tik fiksuotas laikas, kuriuo darbuotojas turi būti darbovietėje ar kitoje šalių sulygtoje vietoje, o likusi darbuotojo darbo dienos (pamainos) valandų dalis pasirenkama paties darbuotojo, laikantis Darbo kodekse nustatytų taisyklių. Pvz., darbuotojas, dirbantis pagal lankstų darbo grafiką, privalo būti darbovietėje fiksuotomis darbo valandomis kiekvieną darbuotojo darbo dieną nuo 13 valandos iki 15 valandos, o kitos darbo dienos (pamainos) valandos dirbamos darbovietėje darbuotojo pasirinktu metu, jeigu šalys nėra sulygusios dėl nuotolinio darbo organizavimo formos.

„Vis dėlto Darbo kodeksas nereglamentuoja darbuotojo, dirbančio pagal lankstų darbo grafiką, neišdirbtų nefiksuotų darbo valandų kontrolės mechanizmo, tačiau Darbo kodeksas darbdaviui nustato imperatyvią pareigą tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, išskyrus darbuotojų, dirbančių nekintančios darbo dienos trukmės ir nekintančio darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu“, – akcentuoja teisininkė ir priduria, kad darbo laiko apskaita tvarkoma darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurie gali būti pildomi ir saugomi elektroniniu būdu.

Jeigu darbuotojas savo nuožiūra tvarko visą savo darbo laiką arba jo dalį, arba privalo pats tvarkyti savo dirbto darbo laiko apskaitą, darbdavys gali nustatyti tokio darbo laiko apskaitos taisykles. Tariantis dėl lankstaus darbo grafiko vyriausioji darbo inspektorė I. Piličiauskaitė-Dulkė rekomenduoja nustatyti ir darbo laiko apskaitos taisykles, aiškiai numatyti tvarką, kaip darbuotojas darbdaviui praneša apie išdirbtų valandų skaičių, tam tikrus apribojimus dirbti konkrečiomis dienomis ar valandomis, pvz., kad nesuderinus su darbdaviu nebūtų dirbama naktį, švenčių ar poilsio dienomis, nes kitu atveju darbdaviui atsirastų prievolė mokėti padidintą darbo užmokestį Darbo kodekso 144 str. nustatyta tvarka ir kt. Specialistė pažymi, kad nefiksuotos darbo dienos valandos darbo grafike nenurodomos.

Suskaidytos darbo dienos laiko režimas

Suskaidytos darbo dienos laiko režimas gali būti nustatomas, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė, t. y. viršijamos dvi pietų pertraukai numatytos valandos pagal Darbo kodekso 122 str. 2 d. 2 p. Individualus darbo laiko režimas Kalbėdama apie individualų darbo laiko režimą I. Piličiauskaitė-Dulkė akcentuoja, kad tai yra atskiras režimas, kai šalys gali susitarti dėl atskiro darbo laiko paskirstymo per dieną, savaitę ar kitą laikotarpį, nepažeidžiant Darbo kodekse nustatytų maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko reikalavimų.

„Jeigu įprastai įmonėje dirbama nuo pirmadienio iki penktadienio, tačiau dalis darbuotojų pageidauja dirbti kitu laiku, pvz., nuo sekmadienio iki ketvirtadienio, su šiais darbuotojais galima susitarti dėl individualaus darbo laiko režimo, – pabrėžia teisininkė. – Vis dėlto Darbo kodeksas nenurodo, kaip turėtų būti įgyvendinamas šis susitarimas dėl aptariamo režimo, tačiau abi šalys galėtų susitarti dėl konkretaus darbo grafiko, kuriame būtų nurodytos konkrečios savaitės darbo dienos ir valandos. Tokiu atveju darbas, numatytas grafike, pvz., sekmadienį, nebūtų laikomas darbu poilsio dieną, ir už darbą šią dieną galėtų būti apmokama įprastu – viengubu – darbuotojo darbo užmokesčiu.“

Patogu tai, anot specialistės, kad dirbant pagal šį režimą visą darbo laiką – 40 val. per savaitę, – šalys galėtų sulygti, kad, pvz., nuo pirmadienio iki ketvirtadienio darbuotojas dirbs po 10 val. per dieną, o penktadienis, šeštadienis ir sekmadienis bus jo poilsio dienos.

Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė I. Piličiauskaitė-Dulkė pažymi, kad tiek lankstus, tiek individualus ar kiti darbo laiko režimai gali būti nustatomi atsižvelgiant į darbuotojo prašymą, taip pat į įmonės, įstaigos, organizacijos galimybes ir efektyvaus darbo užtikrinimą, o tai reiškia, kad darbo santykių šalys, vadovaudamosi Darbo kodekso nuostatomis, yra laisvos tartis dėl atitinkamo darbo laiko režimo taikymo – pvz., dėl individualaus darbo laiko režimo, lankstaus darbo laiko režimo arba netgi dėl kelių skirtingų režimų taikymo tuo pačiu metu.