Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 52 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu yra darbovietė, vietoje, taip pat naudodamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas (teledarbas). Taigi, kiekvienoje darbo sutartyje darbo sutarties šalys turi susitarti dėl darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas, o susitardamos dėl nuotolinio darbo šalys susitaria dėl dalies ar visų funkcijų atlikimo kitoje priimtinoje vietoje, negu yra darbovietė.

Darbo santykių šalys turi teisę susitarti dėl nuotolinio darbo ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir kitoje valstybėje, kadangi darbo teisės normos, reglamentuojančios nuotolinį darbą, nedraudžia darbo sutarties šalims susitarti dėl darbuotojui priskirtų darbo funkcijų ar jų dalies atlikimo nuotoliniu būdu kitoje valstybėje. Darbo sutarties šalims susitarus dėl darbuotojui priskirtų darbo funkcijų ar jų dalies atlikimo nuotoliniu būdu kitoje valstybėje, toks darbas nelaikytinas darbu kitoje valstybėje, todėl nėra taikomos DK 107 straipsnio nuostatos.

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Skiriant dirbti nuotoliniu būdu, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai (jeigu tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka. Jeigu dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, įsirengimu ir naudojimu, jos privalo būti kompensuotos. Kompensacijos dydį ir jos mokėjimo sąlygas darbo sutarties šalys nustato susitarimu (DK 52 str. 3-4 d.). Taigi, siekiant tinkamai vykdyti darbo organizavimą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, darbo sutarties šalys gali apsibrėžti darbo vietos nustatymą, saugios darbo vietos kriterijus, leistinas valstybes, duomenų saugumą, išlaidų kompensavimą, taip pat atsiskaitymo už rezultatus tvarką, asmens duomenų apsaugos reikalavimų taikymą, darbo laiko apskaitos tvarka, bendravimo ir bendradarbiavimo su kitais įstaigos darbuotojais tvarką. Informuojame, kad nuotolinio darbo susitarimas įforminimas pagal įstaigoje nustatytus lokalinius teisės aktus. Skiriant dirbti nuotoliniu būdu, darbdavys, jeigu reikia, darbuotojui suteikia darbo priemones, asmenines apsaugos priemones.

Darbuotojo naudojamos darbo priemonės, darbo vieta turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus. Darbdavys privalo apmokyti darbuotoją, kaip saugiai naudotis darbdavio suteiktomis darbo priemonėmis. Darbuotojas privalo rūpintis savo paties ir kitų asmenų, kurie galėtų nukentėti dėl netinkamo jo elgesio ar klaidų, sauga ir sveikata, taip pat tinkamu darbo priemonių, asmeninių apsaugos priemonių naudojimu (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau - Įstatymas) 38 str. 2 d.).

Darbuotojų saugos ir sveikatos būklė nustatoma pagal tai, kaip darbo priemonės ir darbo sąlygos įmonėje atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įvertinus profesinę riziką darbo vietose ar kitose įmonės vietose, kur darbuotojas gali būti darbo laiku. Darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja profesinės rizikos vertinimą įmonėje.

Valstybinė darbo inspekcija pažymi, kad daugelyje pasaulio valstybių galioja taisyklė, jog žmogus gyvenantis toje valstybėje bent 183 dienas per metus tampa rezidentu mokesčių mokėjimo tikslais. Jeigu Lietuvos įmonės darbuotojas nuvyksta į kitą šalį ir joje nuotoliniu būdu dirba ilgiau kaip pusmetį, susiformuoja prielaidos tokiam darbuotojui tapti tos šalies mokesčių rezidentu. Jeigu lietuviškos įmonės darbuotojas taps ne Lietuvos mokesčių rezidentu, tai gali turėti neigiamų pasekmių ne tik pačiam darbuotojui, bet ir įmonei (darbdaviui).

Siekiant išvengti tokių pasekmių, įmonei rekomenduojama riboti laikotarpį, kurį darbuotojas gali praleisti kitoje užsienio valstybėje.