Klausimas:

„Kas ir kaip turi pildyti darbo grafikus ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius?"

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Atsakymas:

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 120 straipsnį, reglamentuojantį darbo laiko apskaitą, darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus:

1. viršvalandžius;
2. darbo laiką švenčių dieną;
3. darbo laiką poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką;
4. darbo laiką naktį;
5. darbo laiką pagal susitarimą dėl papildomo darbo.

Darbo laiko apskaita tvarkoma darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurie gali būti pildomi ir saugomi elektroniniu būdu, o darbuotojas turi teisę susipažinti su savo darbo laiko apskaita ir reikalauti neatlygintinai gauti darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašą.

Jeigu darbovietėje dirbama pagal darbdavio nustatytus grafikus, juose turi būti nurodoma planuojamas darbuotojo darbo laikas, jo pradžia ir pabaiga konkrečiomis dienomis. Pažymėtina, kad darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį. Draudžiama skirti darbuotoją dirbti dvi pamainas iš eilės (DK 115 str. 4 dalies nuostatos). Sudarydamas darbo grafikus, darbdavys privalo laikytis minimaliojo poilsio (DK 122 str.) ir maksimaliojo darbo (DK 114 str.) reikalavimų.

Atkreipiame dėmesį, kad darbdavys, kurio teisė ir pareiga yra jam pavaldžių darbuotojų darbo organizavimas, gali priimti vietinius norminius teisės aktus, kurie reglamentuotų visų ar dalies darbuotojų darbo sąlygas ar tvarką darbovietėje. Darbuotojų darbo grafikai ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra vietiniai norminiai (lokalūs) teisės aktai, kuriuos priima patys darbdaviai, sureguliuodami darbo santykius, kurie nereglamentuojami DK teisės normomis ir šių teisės aktų atitikimas teisės aktų reikalavimams yra darbdavio atsakomybė ir kompetencija. Todėl darbdavys pats nustato šių vietinių norminių teisės aktų pildymo darbovietėje tvarką ir formą.

DK teisės normos nereglamentuoja vietinių norminių (lokalių) teisės aktų priėmimo darbovietėje, tai yra išimtinai darbdavio teisė ir pareiga organizuojant jam pavaldžių darbuotojų darbą. Vietiniai norminiai (lokalūs) teisės aktai – nustatyta tvarka darbdavio patvirtinti ir tik įmonėje arba konkrečioje darbo vietoje galiojantys teisės aktai, kuriuose nustatytos įstatymų, Vyriausybės, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų priimtų teisės aktų nesureguliuotos elgesio taisyklės, reguliuojančios darbo ir glaudžiai su darbu susijusius visuomeninius santykius.

Pažymėtina, kad nors minėtus vietinius norminius (lokalius) teisės aktus priima pats darbdavys, tačiau jie negali prieštarauti DK nuostatoms (pavyzdžiui, minimaliojo poilsio ir maksimaliojo darbo laiko reikalavimams, reikalavimams darbo laiko apskaitai ir kt.).