Honorarai apibrėžiami kaip atlyginimas už autorine licencine sutartimi suteiktą teisę panaudoti kūrinį, atlyginimas už suteiktas gretutines teises, pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar pagal licencinę sutartį suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize, atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how). Tai reglamentuoja Pelno mokesčio įstatymo PMĮ 2 straipsnio 11 dalis.

Toliau panagrinėkime specifinį mokėjimą informacinių technologijų (IT) srityje, ar jis kvalifikuojamas kaip honoraras ir kaip apmokestinamas.

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

Tarkime, Lietuvos įmonė užsienio įmonei išmoka atitinkamas sumas. Situacija tokia, kad Lietuvos įmonė gavusi užsienio įmonės leidimą, į savo valdomos interneto svetainės programinį kodą įterpia užsienio įmonės suteiktą kompiuterių programos kodą (angl. script). Šis kodas siunčia užklausą į užsienio įmonės valdomą sisteminę stotį. Pastaroji, gavusi minėtą užklausą, pateikia Lietuvos įmonei kūrinį t. y. atitinkamą kompiuterinę programą. Šią programą sudaro kompiuterių programos kodas ir jos vizualinis atvaizdavimas. Taigi toks kūrinys (kompiuterinė programa) pateikiamas Lietuvos įmonės valdomoje interneto svetainėje visiems jos lankytojams, kurie tokia atitinkama programa gali naudotis. Pastebėtina, jog plėtojantis kompiuterinėms programoms, tokios situacijos vis dažniau sutinkamos Lietuvos IT įmonių praktikoje, todėl buhalteriams kyla klausimų, kaip tokius atvejus vertinti apmokestinant pelno mokesčiu.

Čia paminėtina, kad pelno mokesčio baze laikoma užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, taip pat ir honorarai. Kai perleidžiama kompiuterio programa, PMĮ 4 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos, jeigu yra perleidžiamas ne autorių teisėmis apsaugotas daiktas, o kompiuterio programoje suteikiamos atitinkamos PMĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos teisės, įskaitant ir teisę viešai demonstruoti kompiuterio programą (PMĮ 4 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šaltiniuose paaiškinta, kad mokėjimai už dalinių teisių į autoriaus teises įgijimą (kai perleidėjas ne visiškai perleidžia autoriaus teises) yra honoraras, jei atlygis mokamas už tai, kad suteikiamos teisės naudotis programa tokiu būdu, kokiu naudojant programą be šios licencijos būtų pažeistos autoriaus teisės. Tokių susitarimų pavyzdžiai yra licencijos atgaminti ir viešai platinti programinę įrangą, kurią sudaro autoriaus teisėmis apsaugota programa, arba keisti ir viešai rodyti tokią programą. Šiomis aplinkybėmis mokėjimai yra už teisę naudotis autoriaus teisėmis į programą, t. y. naudotis teisėmis, kurios priešingu atveju būtų tik autoriaus teisių turėtojo prerogatyva. Tai svarbu, nes sprendžiant, ar sandoryje atsirandantis mokėjimas yra, ar nėra honoraras, svarbu nustatyti tai, už ką iš esmės mokėjimas yra atliekamas. PMĮ nėra pateikta sąvokos „viešai demonstruoti“ apibrėžtis.

Analizuojamoje situacijoje sudaryta sutartimi Lietuvos įmonei buvo suteiktos teisės, su kurių suteikimu PMĮ 4 straipsnio 5 dalis sieja gautų pajamų priskyrimą užsienio valstybės pelno mokesčio bazei. Taigi teisės, susijusios su kompiuterio programos viešu demonstravimu. Vadinasi, viešo paskelbimo teisė, Lietuvos įmonei sudaryta sutartimi programinės įrangos kodas buvo perduotas naudotis ne savo reikmėms, o verslo tikslais, kai dėl tokios suteiktos teisės Lietuvos įmonė gauna pajamų iš trečiųjų asmenų.

Todėl išvada, kad tokio IT įmonės pobūdžio atlyginimas užsienio įmonei laikomas honoraru, ir pagal PMĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas yra pelno mokesčio prie pajamų šaltinio objektas Lietuvoje. Vadinasi, Lietuvos įmonė, išmokėdama šias sumas užsienio įmonei, kuri yra užsienio subjektas, neturintis nuolatinės buveinės Lietuvoje, nuo jų turi išskaičiuoti pelno mokestį prie pajamų šaltinio taikant 10 proc. mokesčio tarifą.