Atsargos – trumpalaikis turtas, kurį pelno nesiekiantis juridinis asmuo sunaudoja pajamoms uždirbti per vienus metus arba per vieną pelno nesiekiančio juridinio asmens veiklos ciklą. 9-asis verslo apskaitos standartas „Atsargos“ nustato atsargų registravimo apskaitoje, jų įvertinimo ir pateikimo finansinėse ataskaitose reikalavimus.

Standartas netaikomas:

Reklama (banerį galite išjungti užsiregistravę)

• nebaigtų darbų pagal statybos rangos sutartis, tarp jų paslaugų, kurios tiesiogiai susijusios su statybos rangos sutartimis, apskaitai. Tokių darbų apskaitai taikomas 25-asis verslo apskaitos standartas „Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“;
• finansinio turto apskaitai. Tokio turto apskaitai taikomas 18-asis verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“;
  biologinio turto, susijusio su žemės ūkiu, apskaitai ir biologinio turto produktų pirminiam pripažinimui. Tokio turto apskaitai taikomas 17-asis verslo apskaitos standartas „Biologinis turtas“;
• mineralinių išteklių apskaitai. Mineralinių išteklių žvalgybos ir vertinimo apskaitai taikomas 13-asis verslo apskaitos standartas „Nematerialusis turtas“.

Apskaitoje registruojant atsargas, jos įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finansines ataskaitas – įsigijimo ar pasigaminimo savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė. Atsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų sumomis. Pirkimo kainos koregavimai, atlikti atsargas užregistravus apskaitoje ir susiję su atsargų nukainojimu ir nuolaidomis, apskaitoje parodomi taip: jeigu atsargos parduotos, koreguojama parduotų atsargų savikaina, mažinant ją nukainojimo ir nuolaidų suma. Rengiant trumpą pelno (nuostolių) ataskaitą koreguojamos įsigytų atsargų ir sunaudotų išteklių straipsnyje rodomos sąnaudos; jeigu atsargos dar neparduotos, koreguojama jų įsigijimo savikaina mažinant ją šioms atsargoms tenkančia nukainojimo ir nuolaidų suma. Jei įsigijimo savikainos koreguoti neįmanoma, koreguojama parduotų atsargų savikaina, o jei rengiama trumpa pelno (nuostolių) ataskaita, – įsigytų atsargų ir sunaudotų išteklių straipsnyje rodomos sąnaudos.

Nustatant atsargų įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedami visi su pirkimu susiję mokesčiai, išskyrus pridėtinės vertės mokestį, kaip nurodyta standarto 9 punkte, ir rinkliavos (išskyrus tuos, kurie vėliau bus atgauti), gabenimo, paruošimo naudoti ir kitos tiesiogiai susijusios su atsargų įsigijimu išlaidos. Atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina, o jei rengiama trumpa pelno (nuostolių) ataskaita, – įsigytų atsargų ir sunaudotų išteklių sąnaudomis) tą patį laikotarpį, kai buvo padarytos, jei sumos yra nereikšmingos. Į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas, o jo pripažinimas ataskaitinio laikotarpio bendrosiomis ir administracinėmis sąnaudomis, o rengiant trumpą pelno (nuostolių) ataskaitą – kitomis sąnaudomis, reikšmingai iškraipytų įmonės veiklos rezultatus. Svarbu pabrėžti, kad jei už įsigyjamas atsargas bus atsiskaitoma per ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį, atsargos apskaitoje turi būti registruojamos tikrąja atlygio verte, kuri būtų lygi kainai, už kurią jas galima įsigyti atsiskaitant iš karto. Mokėtinos sumos ir tikrosios atlygio vertės skirtumas pripažįstamas palūkanų sąnaudomis per visą atsiskaitymo laikotarpį.

Atsargos, įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos finansinių ataskaitų sudarymo valiuta, taikant pirkimo dieną galiojusį užsienio valiutos kursą – apskaitoje taikomą euro ir užsienio valiutos santykį, nustatytą vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu.

Neatlygintinai gautų (dovanotų) atsargų savikainą sudaro dovanojimo sutartyje ar kitame dokumente nurodyta to turto vertė, kuri negali būti didesnė už grynąją galimo realizavimo vertę, ir su šių atsargų gavimu ir paruošimu parduoti (naudoti) susijusios išlaidos. Kai turto vertė nenurodyta, neatlygintinai gautų (dovanotų) atsargų savikaina nustatoma atsižvelgiant į to turto grynąją galimo realizavimo vertę.

Produkcijos gamyba

Per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos. Tiesioginės gamybos išlaidos – išlaidos, kurias nepatiriant didesnių sąnaudų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai, – tai: pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidos, apimančios išlaidas produkcijos gamybos metu sunaudotoms žaliavoms (medžiagoms) ir (arba) komplektuojamiesiems gaminiams, kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į gaminių sudėtį ir nepatiriant didesnių sąnaudų gali būti priskirti konkretiems gaminiams ar jų grupėms; tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, apimančios darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumas, kurios nepatiriant didesnių sąnaudų gali būti priskirtos konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Netiesioginės gamybos išlaidos – netiesiogiai su produkcijos gamybos išlaidas sudaro pagalbinių žaliavų (medžiagų) išlaidos, apimančios išlaidas produkcijos gamybos metu sunaudotoms žaliavoms (medžiagoms), kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, nors ir yra gaminio sudedamoji dalis, nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių. Taip pat netiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, apimančios tiesiogiai su produkcijos gamyba nesusijusių, bet sudarančių sąlygas gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumas; nusidėvėjimo sąnaudos, kurių neįmanoma nepatiriant didesnių sąnaudų priskirti konkretiems gaminiams ar jų grupėms; kitos netiesioginės gamybos išlaidos, apimančios išlaidas, kurių ryšys su gaminama produkcija negali būti tiesiogiai nustatytas. Apskaitoje jos pripažįstamos taikant paskirstymo būdus.

Mažos gamybos apimties laikotarpiais (palyginti su įmonės gamybos apimtimi normaliomis verslo sąlygomis) dalis netiesioginių gamybos išlaidų nepriskiriama pagamintos produkcijos savikainai, o yra iš karto pripažįstama bendrosiomis ir administracinėmis sąnaudomis.

Grynoji gaminio realizavimo vertė

Jei yra patikimų įrodymų, kad atsargų savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje yra didesnė už jų grynąją galimo realizavimo vertę, atsargos nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės. Visų atsargų nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės suma turi būti pripažįstama to laikotarpio, kuriuo buvo atliekami nukainojimai, sąnaudomis. Rengiant pelno (nuostolių) ataskaitą šios sąnaudos parodomos bendrųjų ir administracinių sąnaudų straipsnyje. Rengiant trumpą pelno (nuostolių) ataskaitą atsargų likučio pokyčio straipsnyje parodomas atsargų likučio pokytis, gautas įvertinus atsargų nukainojimą iki grynosios galimo realizavimo vertės. Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės atliekamas tam, kad turto balansinė vertė neviršytų sumos, kurią tikimasi gauti pardavus arba sunaudojus šį turtą įprastinio įmonės veiklos ciklo metu.

Požymiai, kurie rodo, kad atsargų savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje gali būti didesnė už jų grynąją galimo realizavimo vertę yra nustatomi pagal tai, ar atsargos buvo sugadintos, atsargos visiškai arba iš dalies paseno; atsargų pardavimo kaina nukrito; išaugo įvertintos gamybos baigimo arba pardavimo išlaidos.

Grynoji galimo realizavimo vertė nustatoma remiantis patikimais įrodymais, kuriuos galima gauti tuo metu, kai vertinamos atsargos. Nustatant grynąją galimo realizavimo vertę, įvertinami ir kainos ar savikainos svyravimai, tiesiogiai susiję su įvykiais, kurie vyksta nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos iki finansinių ataskaitų sudarymo ir patvirtina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje buvusias sąlygas.

Žaliavos ir kitos medžiagos, laikomos produkcijai gaminti, negali būti nukainojamos žemiau negu jų savikaina, jeigu produkciją, kurią gaminant jos naudojamos, tikimasi parduoti už savikainą ar didesne kaina, nebent įmonė turi didelį perteklinį šių žaliavų ar kitų medžiagų kiekį, palyginti su reikiamu įprastinėmis įmonės veiklos sąlygomis. Tuo atveju, kai žaliavų kainų kritimas parodo, kad iš jų pagamintos produkcijos savikaina viršys grynąją galimo realizavimo vertę (pavyzdžiui, kai mažėja tiek konkrečios pagamintos produkcijos, tiek žaliavos, naudojamos jos gamyboje, paklausa), žaliavos nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės. Tokiomis aplinkybėmis tiksliausias grynosios galimo realizavimo vertės matas gali būti vertė, už kurią galima įsigyti tokias pat žaliavas.

Paslaugų tiekėjo atsargų savikaina

Paslaugų teikėjai kaupia su paslaugų teikimu susijusias išlaidas kaip atsargas tol, kol nebus pripažintos suteiktų paslaugų pajamos. Paslaugų teikėjo atsargų savikainą dažniausiai sudaro darbo ir kitos tiesiogiai su paslaugų teikimu susijusios išlaidos bei joms priskiriamos netiesioginės išlaidos. Paslaugų savikaina gali būti apskaičiuojama pagal gamyboje sunaudotų ar parduotų atsargų savikainą. Standarte numatyta taikyti šiuos atsargų įkainojimo būdus: FIFO būdas; svertinio vidurkio būdas; konkrečių kainų būdas.

Išimtiniais atvejais dėl įmonės veiklos specifikos (pavyzdžiui, prekyba akmens anglimi ir pan.), siekiant parodyti tikrą ir teisingą atsargų vertę finansinėse ataskaitose, gali būti taikomas LIFO atsargų įkainojimo būdas. Taikant šį būdą, daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos arba sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar pagamintos atsargos, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo pirmiausia įsigytos ar pagamintos.
Taikant FIFO būdą, daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos arba sunaudojamos atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausia.
Jeigu atsargos sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigytos ar pagamintos pirmiau, jos gali būti įkainojamos taikant svertinio vidurkio būdą. Taikant šį būdą, atsargų savikaina nustatoma pagal atsargų vienetų laikotarpio pradžioje ir per visą laikotarpį įsigytų ar pagamintų panašių atsargų vienetų kainų svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti apskaičiuojamas periodiškai arba gavus kiekvieną naują atsargų partiją (pagal aplinkybes kiekvienoje įmonėje, atsižvelgiant į atsargų naudojimo būdą). Tiesa, atskiroms atsargų grupėms įmonė gali pasirinkti taikyti skirtingus atsargų įkainojimo būdus.

Atsargų registravimas

Atsargų sunaudojimas arba pardavimas apskaitoje gali būti registruojamas nuolat arba periodiškai. Taikant nuolatinį atsargų apskaitos būdą, buhalterinės apskaitos sąskaitose registruojama kiekviena su atsargų sunaudojimu arba pardavimu susijusi operacija. Jeigu nuolatinio atsargų apskaitos būdo taikyti ekonomiškai netikslinga, taikomas periodinis atsargų apskaitos būdas, kai atsargų likučių savikaina ir parduotų prekių savikaina buhalterinės apskaitos sąskaitose užregistruojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atlikus atsargų likučių inventorizaciją.

Atsargų pripažinimas nutraukiamas, jei jos parduodamos, mainomos į kitą turtą, dovanojamos, prarandamos arba sunaudojamos. Pajamos, uždirbtos dėl atsargų pardavimo arba mainų, pripažįstamos pagal 10-ojo verslo apskaitos standarto „Pajamos“ nuostatas, o sąnaudos, patirtos dėl atsargų mainų, dovanojimo, praradimo arba sunaudojimo, – pagal 11-ojo verslo apskaitos standarto „Sąnaudos“ nuostatas. Pajamų ir sąnaudų pateikimą pelno (nuostolių) ataskaitoje ir trumpoje pelno (nuostolių) ataskaitoje reglamentuoja 3-iasis verslo apskaitos standartas „Pelno (nuostolių) ataskaita“.

Verslo apskaito standartų metodinės rekomendacijos